Sveika gyvensena

Juodasis riešutmedis: istorija ir tradiciniai naudojimo būdai

Juodasis riešutmedis – vienas rečiausių ir naudingiausių augalų sveikatos gerinimui. Liaudies medicinoje vertinami jo vaisiai, žievė, lapai. Dar senovėje Amerikos ir Azijos kultūros naudojo juodąjį riešutą organizmo valymui. Šis lapuotis, nors retai sutinkamas, tampa vis populiaresnis ir Lietuvoje. Ką turėtume apie jį žinoti?

Riešutmedžio išvaizda ir vaisiai

Juodieji riešutmedžiai yra dideli, vaisius duodantys pavėsingi medžiai. Jie gali užaugti iki 30 metrų1. Gilios šaknys (2,5 – 3 metrų ilgio) siekia žemiau nei daugelio panašaus dydžio medžių. Todėl riešutmedžiai pasižymi geru stabilumu. Gilios šaknys taip pat reiškia, kad augalai sunkiai sugeria pakankamai vandens. Todėl daugelis jų auga netoli upelių vagų. Arba regionuose, kur reguliariai lyja.

Vasaros pradžioje pasirodo smulkūs riešutų vaisiai. Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje subręsta kiaušinio dydžio rutuliukai. Prinokę riešutai yra žali arba rudi, nukrenta nuo medžio per 1-2 mėnesius. Riešutus gaubia kietas, juodas, briaunuotas lukštas. Jį dengia tvirta, žalia luobelė.

Juodieji riešutai – dievų valgis

Pasak senovės mitologijos, kai dievai vaikščiojo po žemę, jie valgė juoduosius riešutus. Todėl lotyniškas augalo pavadinimas Juglans Nigra kilęs iš žodžių Jovis Glans. Tai reiškia „Jupiterio riešutas“. Juodieji riešutai kilę iš rytinių Šiaurės Amerikos regionų, vėliau išplito į vakarus, užėmė beveik visas vidutinių platumų klimato apylinkes nuo Niujorko iki Kalifornijos2.

Amerikos indėnai juodųjų riešutų nauda sveikatai mėgavosi nuo seno. Didžiųjų ežerų grupei priklausančio Aukštutinio ežero apylinkėse riešutų vartojimas archeologiškai įrodytas 2000 m.pr.m.e.3

Ankstyvieji kolonistai į Naująjį pasaulį atsivežė angliškojo riešutmedžio sėklų. Uoliai jas sodino Masačusetse ir Virdžinijoje. Deja, medžiai nepritapo prie naujo klimato, neišgyveno pakankamai ilgai, kad duotų vaisių. Tuomet kolonistai atsigręžė į juodąjį riešutmedį. Jo apylinkėse buvo gausu, tad netrukus augalas tapo vertingu sausainių ir konditerijos gaminių ingredientu.

Ten, kur auga juodieji riešutmedžiai, dirvožemyje yra kalkakmenio. Tai – derlingos dirvos požymis. Ankstyvieji Pensilvanijos olandai stengėsi rinktis žemės sklypus, kuriuose augo tvirti juodųjų riešutų medžiai, užtikrinantys turtingą dirvožemį.

Kaip juodąjį riešutą naudojo apačiai?

 Nors juoduosius riešutus vartojo daugelis Amerikos indėnų genčių, apačiai juos ypač mėgo.  Jie valgė pačius riešutus arba jų dėjo į įvairius kulinarinius patiekalus4. Riešutai dažnai būdavo malami ir dedami į pemikaną (maisto produktą iš džiovintos ir į miltus sutrintos mėsos, sumaišytos su riebalais bei rūgščių uogų sultimis), sriubas bei kepinius. Riebi riešutų košė naudota gėrimams gardinti. Ypač pietvakariuose, kur jie buvo maišomi su agavų minkštimu.

Juodieji riešutai taip pat naudoti įvairiems žmonių ir gyvūnų negalavimams gydyti. Iš žalių riešutų luobelių pagamintomis sultimis valytos žaizdos nuo lervų. Šiomis sultimis šunys gydyti nuo žarnyno kirmėlių4.  Baltojo kalno apačių gentis arklius ir gyvulius tepė lukštų sulčių nuoviru, kad apsaugotų gyvulius nuo parazitų4. Iš riešutų žievės pagamintu toniku gydyti skausmai, susiję su reumatu. Žievė, kevalai ir lapai naudoti kaip uodus atbaidanti priemonė, odos ligoms gydyti5.

Riešutų luobelėse yra tamsiai rudų dažiklių. Senstantys vyrai naudodavo šiuos dažus, kad žili plaukai vėl taptų tamsesnės spalvos4.

Beje, žinoma, jog ir tradicinėje kinų medicinoje juodieji riešutai laikyti inkstus tonizuojančia priemone. Žievė, branduolys ir lukštai naudoti žarnyno kirmėlėms bei parazitams naikinti5.

Kaip naudoti juodojo riešutmedžio produktus?

Juodasis riešutmedis aktyviai naudojamas ir šiuolaikiniais laikais miltelių, maisto papildų pavidalu. Dėl priešuždegiminių bei antioksidantinių savybių juodojo riešuto ekstraktai yra universalūs. Produktus galima vartoti norint apsisaugoti nuo žarnyno parazitų sukeliamų ligų (helmintozės), kenčiant pilvo skausmus ar kitą virškinamojo trakto patologiją.

Prieš vartojant preparatą būtina atkreipti dėmesį į produkto sudėtį, joje turėtų būti juodojo riešuto ekstraktas, tik taip galite tikėtis rezultatų. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, jog juodasis riešutmedis negali būti vartojamas ilgai, per didelės dozės organizmui gali būti toksiškos. Todėl prieš vartojimą taip pat svarbu perskaityti etiketes kaip produktus vartoti ar pasitarti su gydytoju arba vaistininku. Nėščioms, žindančioms moterims juodojo riešutmedžio vartoti negalima.

Kas dar tradiciškai vartojama nuo parazitų?

Nepaisant pajamų ir gyvenimo būdo žmonės gali net nejausti, kad turi parazitų (ypač jei laiko augintinių), todėl vertėtų pasirūpinti prevencinėmis priemonėmis. Tai padės ir kenčiant nuo virškinimo trakto problemų, ir siekiant nuo jų apsisaugoti.

Tradicinėje medicinoje parazitų profilaktikai ir gydymui taip pat patariama valgyti smulkintą česnaką, 2–3 savaites gerti pelynų arbatą, kiekvieną dieną suvalgyti po 20–30 moliūgų sėklų.

Be išvardintų būdų, tradiciškai nuo parazitų naudotini ir šie augalai6: paprastasis barkūnas (Berberis vulgaris); auksažolė (Hydrastis canadensis); Oregono vynuogės (Berberis aquifolium); anyžius (Pimpinella anisum); garbanotoji mėta (Mentha crispa).

  1. Rodale, Jerome Irving. Encyclopedia of Organic Gardening (1968).
  2. Davidson, Alan. The Oxford Companion to Food (1999).
  3. Berry, Joel Brian. Black Walnut.
  4. Niethammer, Carolyn. American Indian Food and Lore (1974).
  5. Indigo Herbs. Black Walnut Benefits.
  6. St. Luke‘s Hospital. Intestinal Parasites (2016).

Partnerio turinys