Mes žinome, ką gali svajonės

Knyga Žavios melagystėsSvajonės vienija mus, Svajonių knygų leidyklą, Jus, Svajonių knygų skaitytojas, ir Mamų uniją – labdaros ir paramos fondą, pildantį onkologinėmis ligomis sergančių vaikų svajones.

Leidykla Svajonių knygos prisijungia prie gerų Mamų unijos darbų, nes žino, kiek daug gali svajonės. O dabar labai paprasta tai padaryti ir Jums! Kviečiame prisidėti prie mūsų – pirkitе Emilie Richards romaną „Žavios melagystės“ ir 1 Eur paaukosite sergančių vaikų svajonių išsipildymui.

Ši knyga – tikras jausmų romanas, pažeriantis skaitytojui taip trokštamos tolimų kraštų egzotikos, o vaizduotę audrina šimtametė šeimų paslaptis.

Emilie Richards

Žavios melagystės

Antrasis leidimas

Šis perlas – tobulas, neįkainojamas, tačiau jo trokštantiems tenka sumokėti pačią didžiausią kainą. Prieš šimtmetį iš Australijos vandenų ištrauktas brangakmenis tebekeliauja tarp Robsonų ir Liuelinų šeimų, užtraukdamas joms pražūtį.

Savąją kainą sumoka ir dabartinė jo paveldėtoja Liana Robson – vieną dieną dingsta jos sūnus Metju, o kartu ir seife saugotas perlas. Liana drauge su sūnaus tėvu Kalenu Liuelinu leidžiasi ieškoti berniuko. Metju pėdsakai atveda į laukinio grožio Australiją, kur kadaise ir prasidėjo paini dviejų šeimų istorija.

Spalvinga intriga ir tikroviški veikėjų charakteriai – taip būtų galima apibūdinti Emilie Richards, kurios talentas apdovanotas daugybe literatūrinių premijų, romantiškąjį pasaulį. Sukurti nuostabią Robsonų ir Liuelinų šeimų sagą ją įkvėpė dveji metai, su šeima praleisti Australijoje.

Leidykla: „Svajonių knygos“

Iš anglų kalbos vertė Ieva Valskytė-Janušaitienė

PIRMAS SKYRIUS

San Franciskas

– Ei, ponia! Pasisaugokite ryklių!

Kitu atveju šis perspėjimas Lianai Robson nebūtų pasirodęs toks grėsmingas. Jei taip būtų pasakiusi motina savo paaugliui banglentininkui arba į pensiją išeinantis vadovas, perduodantis vairą jaunam entuziastingam įpėdiniui, patarimas būtų atrodęs netgi geras. Bet San Francisko gatvėje, nepaprastai greitai artėjant panikos priepuoliui, – didžiausiam, kokį per kelis mėnesius jai teko patirti, – tie žodžiai sudžeržgė lyg metalas ir nuvilnijo žemyn įsitempusia nugara.

Ji buvo apsupta ryklių ir jautė, kaip jie plaukioja aplinkui.

– Juk jūs to nepamiršite, tiesa?

Liana pamėgino ranka nustumti žaislą, kuriuo benamis mosavo jai prieš veidą.

– Ne… ne, nepamiršiu.

Žaislas – linksmas delfinas – pranyko. Lieknas tamsiaodis vyriškis žengtelėjo artyn ir perrėkdamas judria gatve važiuojančio tramvajaus žvangėjimą paklausė:

– Ar gerai jautiesi, brangute? Atrodai išblyškusi.

– Aš…

Žodžiai tiesiog įstrigo gerklėje. Liana nesijautė gerai. Ji – trisdešimt aštuonerių metų verslininkė, o neįstengia viena eiti šaligatviu. Bijojo atvirų erdvių – visko, kas nepažįstama. Ėmė siaubas pagalvojus apie jėgas, veikiančias jos gyvenimą, jėgas, kurių nemato ir negali valdyti. Vos prieš kelias valandas ji įsodino savo sūnų į lėktuvą, išleisdama į nežinią. Šį rytą, 8 val. 16 min., stebėjo, kaip jos vienintelis vaikas lipa į lėktuvą, nuskraidinsiantį jį pas tėvą. Dabar Lianai tenka už tai kentėti.

Vyro akys žvelgė su nerimu. Jis luktelėjo, kol tramvajus nuvažiuos tolyn.

– Nenorėjau tavęs išgąsdinti. Čia Fliperis, jis tavęs nenuskriaus.

Liana stipriai užmerkė akis – taip stipriai, kad nedrąsūs saulės spinduliai, skrodžiantys rūškaną popietės dangų, visiškai išnyko. Akimirkai ji atsidūrė savo mažame pasaulėlyje, bet vis vien juto, kaip įkaitusia oda slysta rūkas. Jeigu ji neįstengs iš čia pabėgti, netrukus jis virs ledu.

Ledo šaltumo oda, už būgno tratėjimą prieš mūšį greitesnis širdies plakimas, milijonas ugninių adatėlių, smingančių į galūnes – tai jai buvo taip pažįstama. Liana žinojo, ko laukti.

– Brangute, ar šiandien ką nors valgei?

Liana atsimerkė. Vyriškis vis dar stovėjo priešais. Ji vilkėjo drabužiais iš Tailando šilko ir airiškos medvilnės, o jo marškinėliai buvo nudriskę jau prieš penkmetį. Po pažastimi vyras laikė pasikišęs šūsnį benamių sąjungos leidžiamų laikraščių. Liana visuomet liepdavo vairuotojui vieną jų nupirkti, bet iš tiesų niekada neskaitė.

– Viskas gerai, ačiū, – mėgindama suimti save į rankas, ji parodė pirštu į laikraščius. – Vieną paimsiu.

– Ką gi, puiku. Fliperis sako „ačiū“. – Vyras kartu su Fliperiu pradėjo vartyti laikraščius, ieškodami geriausiai atrodančio.

Pavėluotai Liana susigriebė, kad gali neturėti pinigų. Ji buvo vienos didžiausių San Francisko Bėjaus srities nekilnojamojo turto plėtros bendrovių viceprezidentė. Nuvežusi Metju į oro uostą, ji, kaip Tarptautinės Ramiojo vandenyno plėtros kompanijos atstovė, dalyvavo dviejuose susitikimuose, po to pietavo Tarantino restorane su nekilnojamojo turto magnatais iš keturių žemynų ir ilgokai svarsčiusi išsirinko jūros gėrybių salotų. Kaip paprastai, iš vienos vietos į kitą ji buvo vežiojama limuzinu, taigi nereikėjo sukti galvos dėl kelių mokesčių ar kaip susimokėti už automobilio stovėjimą.

Bet suklydo: išlipo iš limuzino, ketindama paskutinius tris kvartalus iki Robsonų pastato nueiti pėsčiomis. Liana prisivertė pasivaikščioti Kalifornijos gatve, nes jos pasaulis darėsi vis mažesnis ir ji nusprendė su tuo kovoti. Kitaip vieną dieną prabudusi galėjo suprasti, kad nebepajėgia išeiti iš miegamojo.

Liana atsegė piniginę ir ten aptiko tik vieno dolerio banknotą. Jo būtų visai pakakę, bet norėjosi būti dosnesnei, juk nedažnai tekdavo patirti gerumą.

– Štai, imkite, – pro šalį praskriejus dviračiui, ji atkišo benamiui banknotą. Vyro ranka suvirpėjo. – Ir šitą, – Liana siektelėjo savo juodo švarko atlapo, kurį puošė segė. Prisiminimas iš jaunystės, kai dar naiviai tikėjo galinti pasikliauti savo širdimi. Šeši mažyčiai spindintys perlai, sudėti į pakalnučių puokštelę, nukaldintą iš keturiolikos karatų aukso. Perlus užaugino vienintelis jos mylėtas vyras. Ji pati sukūrė segę.

Liana akimirką užtruko, kol vėl užsegė segtuką, prieš ištiesdama papuošalą priešais stovinčiam vyrui.

Jis išsprogino akis.

– Aš negaliu…

– Aišku, kad galite, – tarė ji. Sugriebė jo ranką ir įdėjusi segę į delną užlenkė purvinus pirštus. – Nuneškite ją pas gerą juvelyrą.

Benamis sužavėtas tebespoksojo į segę, kai Liana nusisuko ir patraukė tolyn. To žmogaus veido išraiška lydėjo ją visą kelią iki pat pastato durų ir žingsniuojant juodu ir baltu marmuru dekoruotu vestibiuliu iki kaltinių žalvarinių lifto durų. Įžengusi į tuščią liftą, Liana patraukė avarinę rankenėlę ir užsimerkė.

Ir kodėl turėtų stebėtis, kad būtent šiandien panika persmelkė ją iki pat sielos gelmių? Juk birželis, o birželį jos mylimas sūnus kūnu ir siela priklauso tėvui – Kalenui Liuelinui. Šią akimirką, jei skrendant nekilo problemų, Metju jau turėtų būti La Gardijos oro uoste, širdingame Kaleno glėbyje.

Savaičių savaites Metju tik ir svajojo, kaip susitiks su tėvu. Jie ketino vykti į žygį po Baltuosius kalnus, po to į Meino pakrantę, kur Kalenas buvo išnuomojęs paprastą žvejų trobelę ir valtį. Kalenas, užaugęs Australijos gilumoje, gėręs kengūrų pieną ir valgęs buivolų mėsą – Kalenas, pusiau Išprotėjęs Maksas, pusiau Krokodilas Dendis – mokys jųdviejų sūnų būti vyru.

Sulaukęs keturiolikos Metju buvo jau pakankamai subrendęs tokiems žygiams, bet vis dar jautrus vaikas. Plačiapetis ir atlapaširdis. Aplink šį vyrą-vaiką sukosi visas Lianos gyvenimas. Vaikinukas niekada nei žodžiu, nei veiksmu neparodė, kad tėvą myli labiau nei ją, bet kiekvieną birželį, nepaisant griežtos globos sutarties, stebėdama Metju, susiruošusį skristi pas Kaleną, Liana baimindavosi, ar sūnus grįš.

O ir kaip gali būti dėl ko nors tikras, kai kalbama apie Kaleną Liueliną? Prieš šimtmetį Kaleno protėvis kone sužlugdė Robsonų šeimą. Prieš dešimt metų Kalenas vos nesužlugdė jos pačios.

Liana atsirėmė į medinę sienelę ir užsidengė akis delnais. Kartojo sau, kad yra saugiame pastato, tapusio jos antraisiais namais, prieglobstyje. Metju išvažiavo, bet juk sugrįš.

Ji saugi.

Galiausiai pažįstamos aplinkos skleidžiama ramybė pradėjo magiškai veikti. Lianos mintys vis dar skriejo pašėlusiu greičiu, bet tarp adrenalinu persunktų pražūties vizijų žybtelėjo logikos kibirkštėlės. Ji pagaliau suėmė save į rankas ir spustelėjusi mygtuką laukė, kol liftas pasieks viršutinį pastato aukštą, kuriame buvo įsikūrę biurai. Durims atsivėrus ji, plačiai atmerktomis akimis, tiesi it styga, išlipo iš lifto ir patraukė per sausakimšą koridorių.

– Laba diena, panele Robson.

Ji linkčiojo darbuotojams, žingsniuodama palei akinančiai baltas sienas, nukabinėtas ramiais pasteliniais jūros vaizdais. Interjeras – raminantis, bet tik ne atmosfera. Netgi pati brangiausia San Francisko interjero dizaino įmonė nesugebėjo rasti būdo paslėpti įtampą, nuolat kybančią ore. Nekilnojamojo turto plėtros pasaulis – galvažudiškas, ir šiame pastate tai galėjai justi itin smarkiai.

– Liana?

Rinkodaros direktorius Frenkas Fongas žengė tiesiai priešais Lianą, tad jai teko jo išsilenkti ir sulėtinti žingsnį. Nepaisydamas akmeninio Lianos veido, Frenkas ėmė žingsniuoti šalia.

– Skambino tavo buvusysis. Dukart.

Liana žingsnio nelėtino. Ji linktelėjo savo netikram broliui Grehemui Vesliui, kompanijos vykdomajam direktoriui, kuris kalbėjosi su kitu darbuotoju koridoriuje šalia savo kabineto durų. Grehemas taip pat linktelėjo, bet, priešingai nei Frenkas, pastebėjo niūrią Lianos veido išraišką ir nėjo artyn. Prie stalo, stovinčio arčiausiai Lianos kabineto durų, sėdėjo jos sekretorė Kerol – tyli, jautri jauna moteris, ji nė nepakėlė akių į Lianą.

Liana palaukė, kol jai už nugaros užsidarė kabineto durys, ir atsisuko į Frenką.

– Jis atrodė susijaudinęs, – pasakė Frenkas. – Kerol sujungė jį su manimi. Ji visa virpėjo savo „Gucci“ kostiumėlyje.

– Frenkai, tai žaidimas, kurį žaidžia išsiskyrę žmonės. Kalenas skambina man pasakyti, kad Metju atvyko, ir kartu nori papriekaištauti dėl daugelio dalykų. Jam nepatinka drabužiai, kuriuos aš įdėjau sūnui, arba mano planai dėl Metju skrydžio namo…

– Jo balsas skambėjo taip, lyg būtų norėjęs ne tik pasiginčyti dėl džinsų.

Liana kalbėjo sausai ir labai aiškiai.

– Kalenas nesugeba tramdyti emocijų. Kai gyvenome susituokę, dėl šios savybės jis buvo nuostabus lovoje, bet visiškas nevykėlis visur kitur.

Frenkas apsimestinai sušveplavo:

– Na, blangioji, aš nebūčiau taip greit su juo skyręsis. Žvelgiant į gyvenimo laikrodį, dėl šios savo savybės jis mažiausiai valanda lenkia mano pažįstamus vyrus.

Liana atsirėmė į stalo kraštą. Frenkas nusišypsojo, ji irgi nenoriai šyptelėjo. Juodu su Frenku buvo tolimi giminaičiai, o jų panašumas – vos juntamas. Frenkas, šimto penkiasdešimt svarų* raumeningas vyras, visada buvo pasiryžęs suspindėti šypsena, kuri daugumai atrodė tiek pat patraukli kiek kinų kvartalo gatvės, kuriose jis užaugo. Rimta, dažnai įsitempusi Liana buvo liesa, kampuotos figūros ir vos siekė penkias pėdas**. Tačiau tamsios akys ir pergamentinis odos atspalvis išdavė, kad jųdviejų su Frenku šeimos šaknys glūdi derlingoje Tolimųjų Rytų dirvoje.

Liana žvilgtelėjo į „Cartier“ laikrodį, kuris kur kas prasčiau atspindėjo jos stilių nei atiduotoji segė.

– Ar Kalenas sakė, kad Metju atskrido laiku? Girdėjau prognozuojant audras virš kalnų. Be to, Denveryje jis turėjo persėsti į kitą lėktuvą.

– Sakė, kad nori pasikalbėti su tavimi.

Liana neparodė susierzinimo.

– Ką gi, jam teks palaukti. Mudu su Grehemu už dešimties minučių išvažiuojame duoti interviu.

Frenkas nusisuko.

– Aš jį įspėjau, kad tu turi susitikimą ir gali būti nepasiekiama.

Liana vėl pakėlė galvą.

– Ką jis į tai?

Velniop tą prakeiktą susitikimą, – Frenkui pavyko tai ištarti su atpažįstamu australišku akcentu. Priėjęs prie durų, jis vėl atsisuko į Lianą. – Ar manai, kad kariauti su buvusiuoju – gera mintis? O jeigu jis iš tiesų turi kažką svarbaus su tavimi aptarti?

Liana pagalvojo apie jųdviejų su Kalenu ginčus, vykusius visą jų santuokos laiką ir dešimt metų po skyrybų. O kur dar visas šimtmetis, kurį Robsonų ir Liuelinų šeimos žudė ir apgaudinėjo viena kitą. Juodu su Kalenu buvo nelaimingi įsimylėjėliai, manę galintys nepaisyti praeities intrigų ir susikurti naują ateitį.

Klydo.

Frenkas nebeištvėrė.

– Liana?

– Jei būsiu čia, kai kitą kartą Kalenas paskambins, pasakyk Kerol, kad mus sujungtų. Jei manęs nerastų, gali skambinti šįvakar į namus. Dabar pasirūpink, kad Kerol susisiektų su Metju. Gal jai pasiseks sužinoti, kaip sekėsi skrydis.

Durims trinktelėjus, Lianos pečiai nusviro, bet nespėjus giliai įkvėpti kažkas garsiai pasibeldė. Durys atsivėrė ir įėjo Grehemas.

– Mačiau išeinant Frenką. Netrukdau?

Ji prisivertė pasakyti bent dalį tiesos:

– Tiesiog ruošiuosi visus įtikinti, kad „Kiaulė“*yra geriausias dalykas, atsiradęs San Franciske nuo duonos raugo išradimo laikų.

Liana pastebėjo, kaip Grehemas krūptelėjo, išgirdęs ją tariant jo taip sėkmingai valdomos kompanijos pravardę.

– Galėtume apsieiti ir be sutrumpinimo.

– Žinoma. Kalbėkime dar atviriau ir pasivadinkime „Tarptautiniais Ramiojo vandenyno žemių sukčiais“.

– Gal tau reikėtų likti čia ir leisti man vienam pasikalbėti su žurnalistais.

Liana mostelėjo jam įeiti. Juodu su netikru broliu nebuvo draugai: jų tėvas Tomas tai žinojo. Bet Liana ir Grehemas vienas kitą suprato. Abu ištvėrė tėvo priespaudą, jo pykčio priepuolius, sąmokslus ir intrigas. Jiems pavyko galutinai nesusipykti, kai buvo priešinami tarpusavyje, ir nejučia pradėjo vienas kitą gerbti. Šviesiaplaukis Grehemas, kuris net sulaukęs keturiasdešimties vis dar kovojo su kūdikiškais riebaliukais, nebuvo panašus į Lianą, bet, nepaisant tūkstančio skirtybių, juos siejo vienas panašumas – nepageidaujamas ryšys su niekingu juos abu užauginusiu žmogumi.

Grehemas uždarė duris ir atsistojo nugara į jas.

– Neseniai skambino Džonas.

Džonas Grantas buvo „San Francisko kronikos“ verslo skyriaus žurnalistas. Liana gūžtelėjo pečiais.

– Nusiunčiau jam išsamius aprašymus visų projektų, kuriuose šiuo metu dalyvaujame – bent jau tų, apie kuriuos mes norime, kad jis žinotų. Ar reikia dar ko nors?

– Nori, kad atsineštum perlą.

Akimirką Liana žvelgė į jį. Nekilo abejonių, apie kokį perlą kalba Grehemas, toks buvo vienintelis – „Perlas, kuris brangiai kainuoja“. Šis perlas keliavo iš rankų į rankas tarp jos ir Kaleno protėvių nuo pat tų laikų, kai buvo ištrauktas iš Indijos vandenyno gelmių. Šis perlas buvo pavaizduotas ir didingame „Kiaulės“ logotipe.

– Juokauji, – galiausiai pratarė Liana.

– Ne. Jis sako, kad perlas bus gera pradžia jo straipsniui ir puiki vaizdinė priemonė. Jie nori nuotraukos.

Liana nutilo, svarstydama Džono Granto prašymą. Panika, dabar nuslopusi iki tolimo maudžiančio ūžimo, vėl grasino iškilti. Ji apėjo stalą ir įsmeigė akis į miestą, besitęsiantį iki pat pakrantės.

– Man nepatinka jį nešiotis, Grehemai. – Ji nepridūrė post scriptum. „Perlą, kuris brangiai kainuoja“ lydi nekokia šlovė: nors ir labai retas, tobulo grožio, jis dar niekam neatnešė sėkmės. Lianai nesinorėjo šiandien imti perlo į rankas. Tik ne dabar, kai Metju išskrido į Rytų pakrantę. Ji atsisuko. – Juk negaliu tiesiog įsimesti jo į rankinę su lūpų dažais ir servetėlėmis.

Grehemas užjaučiamai linktelėjo.

– Tai nesinešk, – lyg tarp kitko pasiūlė. Liana suprato jį tikintis, kad ji taip ir pasielgs. Tuomet jis galėtų visiems pasakoti, kad ji nenori aukotis dėl korporacijos gerovės.

Liana pažvelgė Grehemui į akis.

– Savaime suprantama, mums reikės apsaugos. Ar galėtum paprašyti Frenko tuo pasirūpinti?

– Jei tu nenori jo neštis, aš galiu paimti. Juk tai tik perlas.

Liana nė neapsimetė svarstanti pasiūlymą.

– Tiesiog noriu būti tikra, kad tinkamai jį apsaugosime.

Grehemas uždarė paskui save duris. Liana skubiai perėjo kabinetą ir jas užrakino, tada atsirėmė nugara į duris ir įsmeigė akis į Džordžijos O’Kyf paveikslą, kabantį ant sienos į dešinę nuo jos stalo.

Pagaliau kabinete stojo tyla, buvo girdėti tik duslus apačioje nusidriekusia gatve srūvančio eismo ūžesys. Vis dėlto netgi užrakinusi duris Liana nesijautė esanti šiame kabinete visiškai viena. Kabinetas priklausė jos tėvui ir net stebukladariams interjero dizaineriams nepavyko išvyti Tomo Robsono šmėklos. Dar blogiau – sienoje slypėjo apčiuopiamas įrodymas, kad kai kurie dalykai amžini.

Liana piktai atkartojo Grehemo žodžius:

– Tai tik perlas.

Nespėjusi gerai apgalvoti to, ką ketina daryti, ji nužingsniavo prie O’Kyf paveikslo, atsargiai jį nuėmė, paguldė gerąja puse į viršų ant spintelės ir vėl atsisuko į sieną.

Paėmusi iš savo darbo stalo atsuktuvą Liana atsuko keturis mažyčius varžtus, prilaikančius siaurą sienos apmušalo ruoželį. Atsargiai paguldė apmušalą ant grindų ir įsmeigė akis į žalvariu dekoruotą sieninį seifą su įspūdingo dydžio spyna.

Savaime suprantama, Grehemas ir Frenkas, kaip ir visi kiti vadovai, žinojo, kur laikomas perlas. Sienų apmušalai nieko neapkvailino, nors ir galėjo apsaugoti nuo atsitiktinio vagies. Tačiau seifas buvo pats saugiausias iš tokių įtaisų. Lianos tėvas reikalavo geriausio ir tokį gavo.

– Tomai Robsonai, tu buvai tikras kalės vaikas.

Liana palietė ciferblatą, jos ištiestos rankos buvo šaltos ir drėgnos. Kartais ji kone pamiršdavo, kad giliai sienoje slypi perlas, jo mėnulišką spindesį dengia aksominė tamsa. Prisiminusi jį Liana kartodavo sau, kad perlas, paslėptas už ketaus ir plieno, pridengtas raudonmedžio apmušalu ir mielomis O’Kyf aguonomis, negali jai pakenkti.

Bet būdavo dienų, kai jausdavo, kaip perlas ją stebi, tiria, šaiposi…

– Pasikalbėk apie tai su psichiatru, Liana, – nusišiepė ji. Ciferblatas buvo vėsus ir Lianos ranka, drėgna nuo prakaito, tiesiog nuslydo juo. Ji nusibraukė delną į sijoną, tada vėl ištiesė ranką prie ciferblato. Atrodė, kad šis ima kaisti, jai pradėjus rinkti ilgą skaičių seką, kuri galiausiai atvers seifą. Tik trys žmonės žinojo slaptą skaičių kombinaciją: Lianos tėvas, ji pati ir žmogus, užprogramavęs seifą.

Prieš surinkdama paskutinį skaičių Liana kiek atsitraukė, ruošdamasi išimti perlą.

Sudūzgė vidinis telefono ryšys ir iš garsiakalbio atsklido skardus Kerol balsas:

– Panele Robson, pirmąja linija skambina ponas Liuelinas.

Liana suvirpėjo, širdis ėmė tvinksėti greičiau. Ji atsidūrė tarp dviejų jėgų – perlo ir vyro, kuris turėjo dar didesnę galią ją įskaudinti.

– Panele Robson? Ar jūs ten?

Ji išgirdo, kaip Kerol tyliai kostelėjo. Surinkusi paskutinį skaičių, atlapojo seifo duris ir palikusi jį nuskubėjo prie stalo. Spustelėjo vidinio ryšio mygtuką ir atsikrenkštė:

– Ar jis tau sakė, kaip laikosi Metju?

– Ne. Atleiskit, regis, jis įsiutęs.

Liana atsirėmė į stalą. Nieko nebus, teks priimti skambutį.

– Dėkui.

Ji pakėlė ragelį, pirštas akimirką stabtelėjo virš mirksinčio mygtuko, pagaliau stipriai jį numygo.

– Kalenai, nepradėk. Tik pasakyk, kaip pasisekė Metju skrydis.

Ragelyje spengė tyla. Kažkur La Gardijos oro uoste per garsiakalbį sklido pranešimas. Telefono linijoje sutraškėjo.

– Po velnių, Kalenai! Nežaisk su manimi! – netekusi kantrybės sušuko Liana.

Galiausiai linija atsklido pažįstamas balsas su ryškiu australišku akcentu:

– Ką reiškia, kaip pasisekė jo skrydis? Koks skrydis? Ar laikai mane prakeiktu idiotu?

Pasigirdo tylus beldimas į duris ir iš koridoriaus ataidėjo Grehemo balsas:

– Liana, laikas važiuoti.

Liana laisvąja ranka užsidengė ausį.

– Apie ką tu čia? – sušnibždėjo ji į ragelį. – Tai paprastas klausimas. Ar jis atskrido laiku? Ar nepasitaikė blogo oro? Klausyk, jei Metju šalia, tiesiog perduok jam ragelį. Aš skubu. Mudu galėsime pasikalbėti kitą dieną.

– Atskrido? Jis, po velnių, neatskrido, Liana. Pati žinai, kad neatskrido, nes neįsodinai jo į tą prakeiktą lėktuvą!

Lianai pasirodė, kad akimirką širdis nustojo plakti.

– Ką čia šneki?

– Metju lėktuve nebuvo! Jis nė neskrido tuo lėktuvu! Kur mano sūnus? Arba pasakai, kas vyksta, arba aš artimiausiu reisu skrendu į San Franciską ir atsakymą iš tavęs purtyte išpurtysiu!

Grehemas šūktelėjo garsiau:

– Liana, mes pavėluosim!

Liana užspaudė delnu ausį.

– Laukei ne prie tų vartų, Kalenai. Velniai griebtų, jis kažkur tame oro uoste, ieško tavęs. Aš išsiunčiau tau visą informaciją. Sakei Metju, kad ją turi.

– Laukiau prie tų vartų. Jo lėktuve nebuvo. Per pastarąją valandą buvau prie visų vartų, prie kurių leidosi lėktuvai iš Denverio ir du tiesiogiai iš San Francisko. Jo nebuvo nė viename iš jų!

– Aš pati nuvežiau jį į oro uostą. Mačiau, kaip įlipo į lėktuvą. Mačiau, kaip lėktuvas pakilo!

Ragelyje vėl suspengė tyla. Net traškesių nebuvo girdėti. Galiausiai Kalenas pratarė:

– Vadinasi, kažkur tarp San Francisko ir Niujorko mūsų sūnus pradingo, Liana.

Ragelis išslydo iš rankų ir Liana pajuto, kaip bąla. Ji girdėjo nuo stalo sklindantį Kaleno balsą – silpną, daug silpnesnį nei jo savininkas. Grehemas vėl pabeldė į duris ir pašaukė ją.

Liana lėtai pasisuko ir įsmeigė akis į seifą. Tarytum „Perlas, kuris brangiai kainuoja“ – nepriekaištingas, šlykštus perlas, visą amžių lėmęs jos ir Kaleno šeimų likimus – būtų nusiritęs nuo savo aksominės pakylos ir pagrobęs jos sūnų.

Spoksodama į seifą Liana pagaliau suvokė, kaip tai kvaila. Seifas buvo tuščias.

„Perlas, kuris brangiai kainuoja“ – kaip ir vaikas, kuris jai buvo svarbesnis už viską pasaulyje – buvo dingęs.

 


* 1 svaras = 0,45 kg (vert.)

** 1 pėda = 30,48 cm (vert.).

* Žodžių žaismas: kompanijos pavadinimas „Pacific International Growth and Development“ (Tarptautinė Ramiojo vandenyno plėtros kompanija) trumpinamas PIG. Angl. pig reiškia „kiaulė“ (vert.).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *