Su amžiumi prastėjantis regėjimas – ne liga

Daugelį penktą gyvenimo dešimtį įpusėjusių žmonių  anksčiau ar vėliau aplanko nemalonus pojūtis. Paėmus skaityti laikraštį ar knygą, norisi atitraukti toliau nuo akių. Susitaikęs su mintimi, kad nebematys kaip anksčiau, žmogus įsigyja akinius arba kontaktinius lęšius. Po kelių metų dar prastesnis regėjimas priverčia įsigyti naujus, stipresnius akinius. Dauguma visą gyvenimą taip ir daro. Tik yra ir kita išeitis. Apie ją kalbamės su Medicinos diagnostikos ir gydymo centro Oftalmologijos centro vadovu Pauliumi Rudalevičiumi.

– Gydytojau, ar su amžiumi silpstantis regėjimas – liga?

– Nors daugelis žmonių šį reiškinį vadina būtent taip, tai  netiesa. Silpstantis regėjimas – ne liga, o tiesiog fiziologinė būklė. Sulaukus vyresnio amžiaus ima žilti plaukai, sąnariai tampa nebe tokie lankstūs, o akys irgi „pavargsta“ ir deramai nebeatlieka savo funkcijos. Ši būsena vadinama presbiopija ir ją išgyvena visi, dažniausiai įkopę į penktą gyvenimo dešimtmetį. Simptomai labai paprasti ir visiems panašūs: nuo akių ima tolti įprastas darbinis atstumas; vaizdas, kuris visą gyvenimą buvo ryškus, tampa „išplaukęs“. Skaityti jau norisi ne iš įprasto 30–40 cm atstumo, o atitraukti tekstą toliau. Šis reiškinys progresuoja – po kelerių ar keliolikos metų ryškiam vaizdui jau nebepakanka ir rankų ilgio.

Norint suprasti, kodėl taip vyksta, reikia žinoti apie pačią akies sandarą. Akis yra pailgo ovalo formos (panašiai kaip kiaušinis). Fiziologiškai akis – supaprastintas teleskopas, turintis du lęšius. Vieną jų – rageną – mes matome. Tai skaidri medžiaga, dengianti akį. Už jos yra rainelė, akiai suteikianti spalvą. Jos viduryje matomas juodas vyzdys. Už jo yra antrasis akies lęšis, vadinamas lęšiuku. Per rageną ir lęšiuką perėjęs vaizdas lūža ir nukreipiamas į akies dugną – tinklainę. Pastarojoje esantys milijonai receptorių gautą informaciją paverčia nerviniais impulsais ir siunčia į smegenis. Vaizdą matome būtent smegenyse, o akis tampa tik kameros objektyvu – aplinkos analizavimo ir informacijos registravimo priemone.

Mūsų „teleskopas“ – ypatingas, nes pats gali keisti laužiamąją galią, išreiškiamą dioptrijomis. Ragenos laužiamoji galia visą gyvenimą išlieka tokia pati. O štai lęšiukas yra elastingas ir gali keisti savo laužiamąją galią. Kai žiūrime į tolį, jis atsipalaiduoja ir suplokštėja; jei žvilgsnį sutelkiame arti, lęšiukas automatiškai įsitempia, išsigaubia (įvyksta akomodacijos refleksas) ir iš arti į akį patenkančius šviesos spindulius laužia stipriau. Sulig metais lęšiukas standėja ir pamažu praranda elastingumą. Jo judesių amplitudė pamažu mažėja ir lęšiukas šviesos spindulių nebegali užlaužti tiek, kiek reikia. Žinoma, tai nenutinka per dieną, tačiau pamažu žmogus ima nebematyti iš arti, kaip anksčiau. Akiai prireikia pagalbos – akinių arba kontaktinių lęšių. Po kurio laiko, lęšiukui ir toliau standėjant, pirmieji akiniai arba lęšiai pakeičiami stipresniais ir taip toliau.

– Kitaip tariant, ši pagalba nėra tobula?

– Pasireiškus presbiopijai, akiniai yra tik dalinė išeitis, nes jie veiksmingi tik tam tikru atstumu – pavyzdžiui, 30-ies centimetrų. Žiūrint iš pusmetrio, šie akiniai jau nebepadės – nepakaks jų laužiamosios galios. Tad vidutiniam nuotoliui reikia kitų akinių. O jei žmogui dar reikia ir akinių žiūrėti į tolį, susidaro trys poros. Visus nešiotis su savimi tikrai nepatogu, be to, akiai vis silpstant, reikia keisti visas tris poras (be to, akiniai lūžta, pametami ir pan.).

Kontaktinį lęšį toleruoja ne visi žmonės. Ypač – vyresnio amžiaus, kai akis tampa sausesnė, lęšis ją ima erzinti. Su lęšiais privalomi lašai akis dar labiau sausina. O jei žmogus nebemato iš arti, jam ir patį lęšį įsidėti nelengva.

– Kokia galėtų būti alternatyva?

– Implantuojami lęšiai. Paprastos, iki pusvalandžio trunkančios operacijos metu savo darbo nebeatliekantis žmogaus lęšiukas pašalinamas ir vietoj jo implantuojamas dirbtinis. Anksčiau dirbtinis lęšis pagerindavo žmogaus regėjimą į tolį (iš arti jam vis vien reikėdavo akinių), o dabar yra naujos kartos lęšiukai – daugiažidininiai. Išrastas prieš maždaug 30 metų ir visą šį laiką tobulintas, dabar šis lęšis beveik tokių pat savybių kaip ir tikras žmogaus lęšiukas. Jį implantavus, žmogus (visiškai nepriklausomai nuo amžiaus) gali išmesti visus savo akinius – jų jam nebeprireiks. Tiesa, šie lęšiukai tinka ne visiems. Tarkim, jei pažeista akies tinklainė (receptoriai neveikia taip, kaip turėtų) ar nervinės skaidulos, kartais tenka netgi atkalbinėti daugiažidininio lęšiuko implantacijos norinčius pacientus. Vyresnio amžiaus žmonėms akių operacija kartais negalima dėl kitų negalavimų, pavyzdžiui, silpnos širdies.

Šių lęšiukų savybės gali būti parinktos labai individualiai – pagal kiekvieno asmeninius poreikius, pomėgius ir pageidavimus. Užtat prieš operaciją su žmogumi išsamiai pasikalbama apie jo gyvenimo būdą, darbą, pomėgius ir norus. Šiuo metu daugiažidininis lęšis Lietuvoje jau yra implantuotas daugybei pacientų (daugiausia kataraktos atvejais) ir praktiškai visi labai patenkinti rezultatais.

Žmonėms, kuriems anksčiau jau buvo implantuotas paprastas lęšis, šį daugiažidininį lęšį taip pat įmanoma implantuoti. Jei operuojamos abi akys, patartina, kad tarp operacijų praeitų kuo mažiau laiko (savaitė, dvi) – svarbu, kad smegenys iš abiejų akių gautų vienodą informaciją. Kartais, jei pirmosios akies operacija praeina puikiai, antroji akis gali būti operuojama ir po trijų dienų.

– Skamba kaip išsigelbėjimas. Ar šis lęšiukas turi trūkumų?

– Iš technologinės pusės – ne. Bet, kaip jau minėjau, jis tinka ne visiems. Šio lęšiuko negalima implantuoti pažeistą akies tinklainę turintiems žmonėms ar vyresnio amžiaus pacientams, besiskundžiantiems dėl kitų organizmo veiklos sutrikimų. Jei tyrimais nustatoma, kad lęšiukas jums tinka, jį implantavus galėsite pamiršti, kad turėjote akių problemų, ir vėl džiaugtis puikiu regėjimu.