Vėžys – nėra mirties nuosprendis
Vakarų šalių patirtis rodo, kad, ankstyvosios vėžio diagnostikos programos, padeda anksti nustatyti kai kuriuos navikus (pvz., krūties, storosios žarnos, prostatos), o gimdos kaklelio patologijos patikros programa leidžia aptikti dar ikivėžinius pakitimus, kuriuos išgydžius vėžys net neišsivysto.
Lietuvoje su vėžiu gyvena 90 tūkst. gyventojų – teigiama oficialiame Nacionalinio vėžio instituto leidinyje. 2013 m. šia liga sirgo daugiau nei 100 tūkst. žmonių. 19 tūkst. onkologinių ligonių išgyvena 10 ir daugiau metų.
„Taigi, ilgėja sergančiųjų vėžiu gyvenimo trukmė, o šis faktas liudija, kad Lietuvoje tinkamai tobulinama onkologinės pagalbos sistema, – sako Nacionalinio vėžio instituto direktorius prof. Narimantas Evaldas Samalavičius. – matome, jog galime iš esmės padėti vis daugiau mūsų pacientų.“
Pasak prof. N. E. Samalavičiaus, onkologinė situacija pagerėja, kai kryptingai taikomos visų lygių vėžio kontrolės priemonės: vėžio rizikos veiksnių mažinimas, ankstyvoji diagnostika, šiuolaikiniai efektyvūs gydymo metodai bei visų sričių mokslinių tyrimų rezultatų taikymas onkologijoje. Tad vėžys turėtų būti gydomas tik aukščiausio lygio gydymo įstaigose.
„Vėžio diagnozė jau seniai nebėra mirties nuosprendis ir dažnai, ypač jei piktybinė liga diagnozuojama anksti, galima efektyviai padėti, – sako prof. N. E. Samalavičius. – Pavyzdžiui, anksti nustačius prostatos vėžį, 5-erius metus išgyvena 100% segančiųjų, t.y. vyrų, kuriems diagnozuotas pirmos stadijos prostatos vėžys gyvenimo trukmė nesiskiria nesergančių prostatos vėžiu vyrų.“
Šiuo metu iš šimto tūkstančio sergančiųjų onkologinėmis ligomis beveik 19 tūkst. gyvena 10 ir daugiau metų. „Tobulesnė diagnostika ir efektyvesnis, individualus gydymas duoda gerus rezultatus: pailgėja gyvenimo trukmė ir pagerėja jo kokybė“, – sako prof. N. E. Samalavičius.
„Sergančiųjų vėžiu gyvenimo trukmė priklauso nuo naviko vietos, – teigia Nacionalinio vėžio instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Giedrė Smailytė. – Ilgiausiai išgyvena susirgusieji skydliaukės, sėklidžių ir priešinės liaukos vėžiu, taip pat Hodžkino limfoma. Jų išgyvenamumo rodikliai – per 70 proc.“
Pasak dr. G. Smailytės, vėžio rizikos veiksniai skirtingi: pavyzdžiui, pagrindinis plaučių vėžį skatinantis veiksnys yra rūkymas, gimdos kaklelio vėžį – žmogaus papilomos viruso infekcija, pleuros mezoteliomą – asbestas. „Jei sumažintume vėžio rizikos veiksnių poveikį ar galėtume visiškai jų išvengti, susirgimų vėžiu sumažėtų nuo trečdalio iki pusės, – sako dr. G. Smailytė. – Reikėtų vengti rūkymo, profesinių kancerogenų, žalingų mitybos įpročių, nutukimo, mažo fizinio aktyvumo, infekcijų ir aplinkos taršos.“
Kai kurių organų vėžio gydymas tebėra nepakankamai efektyvus. Tai – plaučių, stemplės, kepenų ir kasos vėžys: 5 metus teišgyvena10 proc. sergančiųjų.
Daugumos piktybinių navikų priežastys nežinomos, todėl ypač svarbios ankstyvosios diagnostikos ir šiuolaikinio gydymo priemonės.
Piktybinių navikų daugėja todėl, kad senėja visuomenė. Prognozuojama, kad 2030 m. naujai susirgusiųjų vėžiu padaugės iki 21,3 mln., o mirusių nuo vėžio – iki 13,1 mln.
„Amžius yra vienas svarbiausių vėžio rizikos veiksnių, – teigia dr. G. Smailytė, – Jungtinių tautų organizacijos duomenimis, vyresnių žmonių dalis didėja beveik visose pasaulio šalyse dėl ilgesnės gyvenimo trukmės ir mažėjančio gimstamumo. Prognozuojama, kad 2050 m. ekonomiškai stipriose šalyse 60-ies ir vyresni žmonės sudarys 37 proc. visų gyventojų. Lietuvoje, Statistikos departamento duomenimis, 2012 m. pradžioje šio amžiaus žmonės sudarė 22,1 proc. šalies gyventojų.“
Pasak dr. G. Smailytės, vėžys yra ne tik medicininė ir mokslinė, bet ir socialinė problema, kurios neišvengsime.
