Stuburo skausmai – priežastys ir gydymas

Skausmas – svarbiausias kaulų ir raumenų sistemos susirgimų simptomas. Kaklo, pečių ir nugaros skausmas vargina įvairaus amžiaus, abiejų lyčių, ir įvairių profesijų žmones. Stuburo skausmai yra viena iš dažniausių priežasčių, dėl kurios pacientai kreipiasi į gydytoją, taip pat – viena svarbiausių neįgalumo priežasčių.

Mokslinėje literatūroje nugaros skausmais dažniausiai vadinami skausmai, jaučiami juosmens ir kryžmens srityse (tarp apatinių šonkaulių ir uodegikaulio), stubure ar šalia stuburo esančiuose audiniuose bei organuose. Daugelis specialistų prie nugaros skausmų priskiria dar ir kaklo bei pečių skausmus ir krūtininės stuburo dalies skausmus. Stuburo srities skausmą gali sukelti paties stuburo struktūrų patologija (vadinamasis vertebrogeninis skausmas) ir kitų greta esančių organizmo audinių bei struktūrų pažeidimas.

Tai vieni dažniausiai pasitaikančių skausmų. Mokslinių straipsnių apžvalgose nurodoma, kad paauglystės laikotarpiu stuburo arba juosmens srities skausmus patiria nuo 4,7 iki 74,4 proc. paauglių. Krūtinės stuburo dalies skausmus patiria vidutiniškai apie 15-30 proc. suaugusiųjų ir vaikų. Didžiausią problemą sudaro lėtiniai kaklo ir nugaros skausmai. Skirtingų šaltinių duomenimis, jie sudaro nuo 14 iki 50 proc. visų nugaros skausmų.

Žmogaus kaulų ir raumenų sistema nėra pritaikyta darbui ilgai sėdint ar stovint. Priklausomai nuo kūno padėties, stuburo diskams tenka skirtingas krūvis: gulint jis yra mažiausias, stovint  padidėja maždaug 4 kartus, o pasilenkus ar sėdint –  6 kartus. Ypač apkraunami juosmens diskai – žemai lenkiantis ar svorį keliant prieš save.

Stuburo skausmų priežastys

Dažniausiai nugaros skausmais skundžiasi darbingo amžiaus žmonės. Yra specialybių, kurių atstovai nugaros skausmus patiria dažniau nei kiti: vairuotojai, statybininkai, slaugytojos, siuvėjos, kambarinės, žemės ūkio darbininkai, malūnsparnių pilotai ir kt.

Ilgai dirbančius nepatogioje, priverstinėje padėtyje ar blogai įrengtose darbo vietose žmones dažnai vargina galvos, kaklo, pečių ir juosmens skausmai.  Pavyzdžiui, blogai įrengta darbo vieta – netinkamas kėdės ar stalo aukštis, kompiuterio klaviatūra ir pelė netinkamame aukštyje ir pan.), netaisyklingai keliant ar nešant sunkius, didelius daiktus ar atlikus staigų ir nekoordinuotą judesį gali atsirasti rankų, kaklo, pečių, nugaros ir kojų kaulų ir raumenų sistemos pažeidimų.

Daugėja mokslinių tyrimų, patvirtinančių kaklo, nugaros ir juosmens srities nespecifinių skausmų ryšį su rūkymu, nutukimu, moteriška lytimi, depresiniais sutrikimais, bloga socialine ir ekonomine padėtimi, genetiniais veiksniais, prastesniu išsilavinimu, panašaus pobūdžio skausmais šeimos istorijoje ir kitais mažiau reikšmingais veiksniais. Tačiau kiti moksliniai šaltiniai nugaros skausmų ryšio su depresija ir kitomis psichikos patologijomis nepatvirtina.

Nugaros ir kaklo skausmai gali atsirasti labai anksti, netgi vaikams nuo 8-10 metų. Ypač jie padažnėja paauglystėje. Atskirose studijose nurodoma, kad iki lytinio brendimo nuo 24 iki 35 proc. vaikų patiria nugaros ir kaklo skausmus, o paauglystės periodu – 47 proc. Yra mokslinių tyrimų, įrodančių vaikų ir paauglių nespecifinių stuburo kaklo (kartu ir peties), krūtinės ir juosmens dalies skausmo ryšį su žema šeimos socialine ir ekonomine padėtimi, rūkymu, nutukimu, ilgu sėdėjimu (daugiau nei 3 valandas per parą) prie kompiuterio, su nepatogia ir netaisyklinga kompiuterio ekrano, pelės bei klaviatūros padėtimi, ilgu televizoriaus žiūrėjimu ir kt. Keli tyrimai neginčytinai patvirtino tarp vaikų mokyklinės kuprinės svorio (ypač kai jos svoris viršija 20 proc. vaiko kūno svorio) įtaką nugaros skausmams. Be to, skausmui įtaką turi kuprinių nešiojimo būdas, svorio paskirstymas kuprinės viduje, jų konstrukcija ir funkcinis pritaikymas konkrečiam vaikui. Didesnę kaklo, nugaros bei juosmens skausmų tikimybę turi merginos, didesnį kūno masės indeksą turintys vaikai . Tačiau nėra jokių mokslinių įrodymų, kad struktūrinės stuburo deformacijos gali kilti tik dėl kuprinės, nors neigiamos įtakos gali turėti. Moksliniai duomenys patvirtina, kad vaikai ir paaugliai, kurie kentė nuo nugaros skausmų, ir suaugę turi reikšmingai didesnę tikimybę turėti šią sveikatos problemą. Būtina prisiminti, kad vaiko ir paauglio kuprinės svoris neturėtų viršyti 10 proc. jo kūno svorio. Taip pat vaikystėje ypač svarbus tinkamas darbo ir poilsio režimas, papildomas fizinis aktyvumas (3 privalomų kūno kultūros pamokų mokykloje tikrai nepakanka), taisyklinga laikysena, ergonomikos pagrindų taikymas. Esant laikysenos sutrikimams reikalinga speciali mankšta.

Diagnostika ir gydymas

Visi stuburo sutrikimai yra skirstomi į degeneracinius, uždegiminius, trauminius, statinius, navikinius ir apima didelę susirgimų grupę. Retai stuburo skausmas yra sukeltas pavojingos sveikatai ar gyvybei stuburo ligos, tokios kaip infekcija (pavyzdžiui, osteomielitas, discitas, kaulų tuberkuliozė), slankstelių lūžis (išskyrus sergančius osteoporoze žmones, tarp kurių tokių lūžių pasitaiko dažnai), kaulų ar stuburo smegenų navikas, cauda equina (arklio uodegos) sindromas (dėl didžiulės disko išvaržos ar kitų priežasčių perspausti nerviniai pluoštai), kuris sukelia storųjų žarnų ar šlapimo pūslės disfunkciją, taip pat juosmens skausmą ir pan. Dažniausiai  sudėtinga nustatyti  vienintelę skausmo priežastį, tenka išskirti kelias. Pačią didžiausią kaklo, krūtinės ir juosmens skausmų dalį sudaro vadinamieji nespecifiniai skausmai (jie gydant dažniausiai praeina per 4-6 savaites), ir nepavyksta tiksliai nustatyti ligos ar stuburo patologijos, kuri galėtų sukelti šiuos skausmus ateityje. Kai kuriuose moksliniuose straipsniuose teigiama, kad nespecifinis nugaros apatinės dalies skausmas sudaro net 90 proc. visų apatinės dalies skausmų.

Pagrindiniai susirgimai, kuriuos diagnozuoja įvairių sričių specialistai (neurologai, ortopedai, reumatologai, reabilitologai ir kt.): degeneracinės stuburo diskų ligos, diskų išvaržos ir iškritimai, smulkiųjų stuburo sąnarių artropatijos, spondylolizė ir spondylolistezė, stuburo kanalo stenozė, tarpšonkaulinė neuralgija, radikulopatijos ir kitos.

Diagnozei nustatyti ar patikslinti naudojami šie metodai: detalios anamnezė, palapavimas ir atskirų funkcijų analizė, neurologinės būklės nustatymas, elektromiografija, rentgenologiniai tyrimai, mielografija, kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tomografija, kartais – laboratoriniai tyrimai ir kt.

Gydymas gali būti medikamentinis ir nemedikamentinis. Dažniausiai naudojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), taip pat gali būti vartojami ciklooksigenazės (COX)-2 inhibitoriai, miorelaksuojamieji vaistai, opioidiniai analgetikai ir kt. Deja, ilgai trunkant skausmams arba jiems dažnai kartojantis taikoma medikamentinė terapija gali sukelti daug pašalinių reiškinių. Dažniausiai skiriamas kombinuotas gydymas, bet pastaruoju metu vis dažniau ir sėkmingiau taikomas nemedikamentinis gydymas – pratimų terapija, manualinė terapija, gydomasis masažas, akupunktūra, termoterapija (šalčio ir šilumos procedūros), balneoterapija, gydomoji vietinė anestezija ir kt. Įvairiose šalyse taikomi kiek kitokie gydymo stuburo ligų standartai. Kartais, esant dideliems anatominiams stuburo struktūrų pokyčiams, taikomas chirurginis gydymas.

Straipsnių apžvalgą pagal Lietuvos ir užsienio literatūrą parengė Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo pavaduotojas Remigijus Zumeras