Dvylikametės rašinys

Šiemet jau 21-ą kartą šalies moksleivio rašinys atstovaus Lietuvai tarptautiniame epistolinio rašinio konkurse, kurį organizuoja Pasaulinė pašto sąjunga kartu su UNESCO. Šįkart konkursui siunčiamas dvylikametės Šventosios pagrindinės mokyklos auklėtinės Gabijos Petrauskaitės rašinys apie vandenį ir jo svarbą gyventojams bei visai planetai.

Šių metų epistolinio rašinio konkurso tema buvo „Parašyk laišką, kuo brangus vanduo“. Nacionaliniame konkurso etape dalyvavo per šimtas šalies mokyklų, kurios bendrai pateikė 120 darbų.

≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈ ≈

2012 m. spalio15 d.,

Šventoji

 

Mylima krikštamote Inga,

dėkoju už  laišką.  Tu taip  įdomiai parašei apie savo vaikystės kaimą – skaičiau tartum  knygą.  Aš, žinoma,  dar nemoku  taip gražiai  reikšti savo minčių, bet vis tiek džiaugiuosi, galėdama pasidalinti jomis su tavimi.

Dabar lauke šnara lietus.   Daugybė iš dangaus byrančių lašelių švelniai barbena į langą, teška nuo stogo, cinksi į palangę…  Prisimenu  F. Šopeno ,,Lietaus lašų preliudą‘‘: lietus tartum dainuoja, tartum man kažką pasakoja… Pažvelgiu pro langą – o žmonės visi su  skėčiais. Žaliais, raudonais, bet kažkodėl daugiausiai juodų… Visi tik skuba, veidai susirūpinę… Kažin, ar kas nors girdi šnarančią lietaus kalbą? Muziką?

Bet staiga nustojo lyti, ir aš skubu atverti langą. Kambarį  užlieja gaivumo banga. Pro  debesio kraštelį išlindo rudeninė  saulutė. Girdžiu, vaikai šaukia: ,,Laumės juosta, laumės juosta!‘‘. Kai kurie   praeiviai stabtelėję pasižiūri, nusišypso… Ogi  danguje lyg stebuklas –  septyniaspalvė vaivorykštė,  saulutės ir lašelių nuostabus  kūrinys! Pasičiupusi lapą, akvarelinių dažų,  neiškenčiau nenupiešusi.

O piešdama  galvojau: kokie galingi  tie mažyčiai vandens lašeliai!..  Menininkai: ne tik dangų papuošė, bet ir spindinčiais brangakmeniais  padabino medžių lapus, į pievą tartum mažų veidrodėlių pribarstė. O kokie darbininkai:  švariai išplovė gatves,  nublizgino namų stogus…  Palaistė miškus, ir  iš po žalių  samanų tikriausiai jau kalasi mažytės grybų galvytės.  Antai net upė, kurios vingį regiu pro  langą, ištvino: vos telpa krantuose. Saulėje viskas  švyti, tviska…

Ką darytų Žemė be jūsų, vandens lašeliai? Kas gi  pavasarį atgaivintų augalėlių daigelius, kas padėtų motulei Žemei sužaliuoti, užauginti derlių?  Kas džiugintų mūsų akis žiemą, kuomet  jūs virstate švelniomis balto sniego žvaigždutėmis – tartum būriai angelų  jas barstytų iš dangaus…

O juk iš tų mažyčių vandens lašelių sudarytas visas pasaulio  vanduo: upės, ežerai, jūros ir vandenynai. Ir kiek dar vandens gyslų po žeme, tai tartum jos kraujas, be jo Žemelė būtų kaip negyvas akmuo: nebešlamėtų medžiai, nebežaliuotų pievos, nečiulbėtų paukšteliai, negalėtų gyventi niekas – nei maža skruzdėlytė, nei stirnelė, nei gėlytė, nei žuvelė,  nei mes, žmonės…

Mokykloje žiūrėjome filmą apie vandenį.  Sužinojau,  kad pasaulyje net pustrečio milijardo žmonių kenčia vandens trūkumą, o dėl  geriamo vandens stygiaus  kasmet miršta net aštuoni milijonai… Dėl atmosferos užterštumo keičiantis klimatui, senkant upėms, vandens trūkumas gresia daugeliui pasaulio šalių. Ypač kenčia Afrika…

Pagalvojau, teta Inga, kad mes laimingi: mums vandens nestinga. Turime Baltiją,  upių tėvu  vadinamą Nemuną, daugybę  sraunių upelių, ežerų, šaltinių, šulinių. Net mažiausiame Lietuvos kaimelyje yra vandens bokštai…. Galime kiek panorėję gerti, maudytis, skalbti… Lietuvoje yra  ir gydomojo mineralinio vandens telkinių: prie jų pastatytos sanatorijos.  Mažame mūsų pajūrio miestelyje yra ir upė, ir du upeliukai ir net keturi šaltiniai!  Tačiau vandenį gerti galima jau tik iš dviejų, kiti du žmonių   nebelankomi, nes šalia jų – lentelės su užrašu: ,,Vanduo užterštas‘‘.

Ir mokykloje, ir namie aš nuolat girdžiu, kad būtina taupyti vandenį. Nesuprasdavau,  kodėl jis toks brangus, kol su klase nenuvažiavome į įstaigą ,,Palangos vandenys‘‘. Buvau apstulbusi, kai pamačiau, kiek sudėtingų  įrenginių, technikos, žmonių triūso reikia, kad turėtume   švarų  geriamąjį vandenį, kad būtų išsaugotas  upių, požeminių vandens gyslų švarumas.

Mano  širdžiai, teta Inga,  labai brangi yra jūra.  Be jos negaliu ištverti nė dienos: čia gaivus oras, čia bangos,  čia gintarėliai, nuostabiausi akmenėliai ir kriauklytės, čia gausybė įdomiausių paukščių… Čia vasarą maudausi, čia laukiu grįžtančio iš darbo savo tėvelio – žvejo jūreivio. Neseniai visa mūsų šeima plaukėme laivu. Nutolę nuo kranto,  išmetėme inkarą, apsirengėme nardymo kostiumais ir šokome į vandenį.  Išvydau neregėtą vaizdą: aplink mane sukiojosi daugybė įvairiausių žuvelių: oranžinių, geltonų, žalsvų, net raudonų… O netoliese paslaptingai dunksojo seniai nuskendusio žvejų laivelio likučiai… Sužinojau, kad jūra graži ne tik nuo kranto, kad  ir jos gelmėse – neregėtų stebuklų pasaulis…

Tačiau plaukdami atgal su tėveliais kalbėjome apie labai liūdnus dalykus. Išgirdau, kad mūsų gražioji  jūra turi daug bėdų. Kažkur paslaptingame jos  dugne guli kraupūs konteineriai su nuodingomis medžiagomis.  Jie buvo paskandinti po Antrojo pasaulinio karo.  Kas bus, jeigu  baisieji nuodai kada nors išsiverš į vandenį?

Man pasidarė baisu: jeigu užsiterštų jūra – žūtų žuvys, vandens paukščiai, pradėtų sirgti žmonės, džiūti augalai… O kas bus, jeigu užsiterš ir geriamasis vanduo?  Žinau, kad auginant derlių, laukai  purškiami chemikalais, barstomos trąšos… Kad kartais būna visokių techninių avarijų, išsilieja nafta.  Nesąžiningi žmonės išpila bet kur kenksmingas medžiagas: gal todėl  užteršti ir tie du mūsų  šaltinėliai…

Štai tokiomis linksmomis ir liūdnomis  mintimis – šį kartą apie vandenį, kuris mums toks reikalingas, – pasidalijau su tavimi, teta Inga, sėdėdama prie ką tik nupieštos gražiosios vaivorykštės. O danguje jos jau nebėra, ir  į langą vėl  beldžia lietus. Ir dabar mąstau, kad lietus – tai  iš mūsų Žemės miglomis, garais pakilęs dangun vanduo. Iš kur jūs, lašeliai? Iš kokių vietų jūs rūkais nukeliavote į debesis?

Ir man, teta Inga, jau atrodo, kad lango stiklu rieda ašaros. Iš dangaus…

Bet, užbaigdama šį ilgą rašymą, siunčiu tau, mylima krikštamote, vaivorykštės šypseną.  Iš savojo piešinio.

Lauksiu tavo laiško.

Su meile – Gabija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*